Eilerasciai, poezija, proza, eiles

Kitas eilėraštis »

Žydėjo liepos

Netikėk mano žodžiais, vai ne:
Ką anąkart sakiau, buvo tai pramanyta.
O kas buvo širdy pas mane,
Negaliu išguldyti nei aš, nei kas kitas

Bet suprask pagaliau, kad širdis pilna kraujo,
Ant krūtinės tavos gi išsirpusios vynuogių kekės
Ar galiu aš ištroškęs žiūrėt į gaivinančią sraują?
Ar galiu neišgert nepragert supratimo netekęs?

Ir žinai gal, kas meilė per daiktas?
Nebandyk prisiliest, jei nuskęsti bijaisi
Horoskopą aš savo žinau: su manim viskas baigta
Bet žydėjo ir mums visos liepos kadaise!

Jei patiko eilėraštis apie meilę - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Ženkit

ŽENKIT, mano graudžios, mano nykios eilės,
Ženkite motyvu: mais ou sont les neiges d’antan!
Eikit, mano jambai, eikit, ketureiliai,
Iš niekur į niekur - nevilties kraštan!

Argi tam į žygį jus buvau išvedęs,
Kad man neštut šlovę, meilę ir šilkus
Tujen, mano plunksna, būki vėl bežadė -
Aimaningas balsas tapo nejaukus.

Buvo tokios dienos, kada žodis džiaugės -
Tėviškė paplūdus buvo dar kraujuos,
Bet nū ją aptraukė Švento Rašto raugės,
Tai dėl to vaidenas toks graudus ruduo.

Tėviške, daugiau tau jau neįsipyksiu:
Tujen negi verkti - juoktis atėjai.
Sielvartai nemarūs širdyje paliksit
Ir nebegadinsit jūs jau ūpo jai

Jei patiko eilėraštis apie meilę - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Ugnelė

Pro klevus mėnesiena žibėjo,
Skilo šukė balta pilnaties.
Tau gegužis visai nerūpėjo,
Ir skubėjai langelį užtiest.

Su manim tu norėjai pabūti
Be mėnulio, klevų ir gėlių,
Tik svirplys, įsitaisęs kamputy,
Čirpė savo mažu smuikeliu.

Meile pasakų pasaka skleidės
Niekada neregėtais vaizdais.
Kad ilgai ji žydėtų, apsvaigęs
Nenuskyniau aš jos su žiedais.

Tik išsinešiau toliuos į kelią
Pabučiavimą, pilną kaitros.
Ir širdy tebesmilksta ugnelė,
Nesibijanti jokios audros.

Ir mintis po minties veja mintį
Negaliu, negaliu nedainuot.
Negaliu tos ugnies užgesinti,
Nei pamest, nei kitam atiduot.

Jei patiko eilėraštis apie meilę - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Trys toastai

I

Poetų ir dainių puiki karalaitė
Pati nesirodo mirtingame kūne:
Nelanko ji koncertų, nei restoranų,
Nei dūmuos paskendusių kafešantanų,
Nerūko ji nė kvepiančių cigaretų,
Nemėgsta ji nė nuošalių kabinetų,
Bet savo apvaizda visur ji mus lydi
Ir jokių malonių pati nepavydi:

Ji grožiu aprėdo mums purviną žemę,
Ji pradengia melo kaukes nuo veidų,
Ji kelia mums žemę, o dangų palenkia
Ir kuria pasaulį svajotų vaizdų.

Jaučiu aš ir čia tavo lakią esybę:
Dainų garsuose ir verpetuose šokių,
Neaiškiam šypsny ir palaidam juoke,
Elektros šviesoj cigaretų rūke, -
Ir mano stiklelio jaukiam skambesy
Dainų Karalaite, tu šiąnakt esi.

Tave neregėtąją, nepalytėtą,
Gyvenimo nakčiai dangaus pažadėtą -
Ir dosnią palaimą tavųjų žavėjimų
Aš noriu pagerbt pirmo stiklo skambėjimu!

II

Putojantis vynas jau kaitina kraują,
Jaunystė gi meilės dainų reikalauja.
Iš aukšto globoja mus deivė meilinga,
Bet žemiškų deivių nė čia tau nestinga.

Tenai, kur šampanas jas putomis taško,
Ir dūmuos fokstrotų melodijas blaško,
Ir šokio rate naravingąjį ūpą
Parketais alpinančiu kvaituliu supa, -
Jos ten savo meilę ir burtus nakties
Vadinančiu šypsniu po kojų tau svies.

Svaidykit, gyvenkit! Naktie maloni,
Ir mano tu širdį tyliai klabini
Ir nori, kad jos slėpiniai sukvepėtų
Svaiginančiais dūmais aitrių cigaretų -
Ir dėliai drovumo viliojančių gestų,
Ne vien tik akis, bet ir širdį išėstų.

Bet aš jus myliu, nuodėmingosios būtys,
Kaip liūdnąjį vale klaidžios iuventutis,
Kaip džiaugsmo simfonijos skurdų finalą,
Kai akys dar juokias, o lūpos jau bąla.

Ė, pilkit iš naujo stiklus sklidinai -
Už visa tai gersim į dugną nūnai.
O jeigu kas kylantį liūdesį mąsto,
Tegu tas apsvaigsta nuo antro toasto.

III

O tu, išrinktoji iš žemės minių,
Nevarstyk manęs įtarimo žvilgsniu!
Ne brėkštantį rytą aš tau pažadėjau,
Bet glūdinčią naktį budėti norėjau.
Vien sūtemų lūkesio čion vedini
Suėjom kaip dvi besibastą ugni,
Kūrentis ir degti į vieną liepsnyną,
Kurį naktis žiebia, o rytas gesina.

Tylia melancholija smuikai pragydo,
Ten poros siūbuoja už mėlyno šydo, -
O mūsų minutės, kaip lašas po lašo,
Patirtąjį džiaugsmą į taurę suprašo.
Ji spindi ir mirga liepsnelių šimtais,
Ji puošiasi mūsų jaunumo vaizdais, -
O mes kaip savųjų svajonių šešėliai,
Nusilenkėm trumpai nakties valandėlei.

Spindėk, gi manosios nakties Karalaite!
Dar ryto neįstebi akys apkvaitę. -
Už tavo žavėjimus, meilę ir klastą
Į dugną lenkiu savo trečią toastą.

Jei patiko eilėraštis apie meilę - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Svajonė apie tyrą bernužį

Bet jaučiu
po truputį išslenka mano
gyvybės po kiekvieno
įsibrovimo be galo
švelnaus, aš jų
neturėjau daug, bet
su kiekviena užtrukdavau
vis ilgiau, ir vėliau
ėmiau svajoti apie
tyrą bernužėlį
(kaip čia kitaip ištarus,
jei ne iš dainų) Juk
aš buvau sutikus
tokį vieną, jis
bučiavosi kaip žuvis (iš sausumos ar dausų)
Jam prabilus – iš neaiškios gelmės
paviršiun plūsdavo filosofiniai
burbuliukai,
iš tikrųjų tai buvo nekaltas bernužis,
bailokas,
įkyrus.

Jei patiko eilėraštis apie meilę - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Sonnet a Victor Hugo

Daugel reikia dalykų šioj žemėj mylėti,
Kad pažintum paskui, kas mylėti verčiausia.
Saldumynus, žaislus, marių erdvę plačiausią,
Arklius, moteris, garsą ar skaistrožių rėtį.

Kartais tenka sumindžioti rožę skaisčiausią;
Dar tankiau atsisveikinant verkti, kentėti!
Ir šitai, kai bežiūrint jau laikas senėti,
Mes tada išmintingi, senatvės paklausę:

Mes tada tai, pusėtinai visko mėginę,
Gerbt išmokstame, senąjį draugą atminę.
Susipykę, pabėgę, ant galo po metų

Susitikę, kaip vakar sau ranką padavę,
Vėl kaip vakar draugai tarp šių žemės verpetų;
Vėl rytojų sapnuojam, kaip vakar sapnavę.

Jei patiko eilėraštis apie meilę - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Šokėjos

Lyg sapnas, lyg vilnys liūliuoja laivelį.
Suvyto čia dienos ir šviesios ir pilkos.
Vadina į džiaugsmo, pavasario šalį
Ugninės aguonos, žydrakės vosilkos.

Grakštus liemenėlis, vylus pažvelgimas –
Širdyje aguonos, akyse vosilkos.
Jų žingsniai – pavasario burtų dvelkimas.
Jų akys – užkeiktų gražybių vagilkos.

Pažvelk į žvaigždėmis pražydusį dangų –
Nerasi nei vieno ten debesio pilko.
Jos stiepias, linguoja, lyg rožės prie lango,
Ir virpa ir supasi jūroje šilko.

Siūbuoja, kaip nendrės, kaip Nemuno bangos,
Vingiuojasi, raitos rytiniuos ūkuose
Ir vysta ir miršta, lyg rudenį lankos,
Begęstančia meile krūtinę apjuosę

Jei patiko eilėraštis apie meilę - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Širdis ir protas

Tiek sykių proto prityrimas
Man širdžiai patarė tylėt,
O jai meilu - apsigavimas:
Ji nori amžinai mylėt.

Bet meilės žiedas laime žydi
Taip apgaulingai ir trumpai!
Pavydas ją erškėčiais lydi,
Ir skelbia gedulą varpai.

O ant nuvytusio jos lapo
Nukritus ašaros rasa
Nebatgaivins jau šalto kapo
Stebuklų priemone visa.

Nebatgaivins, kas sykį mirė,
Užgautas rytšalio šalnos?
Ryšiai, jau vienąkart iširę,
Nesusimegs ant rytdienos?..

Palieka skausmas ir kankynė
Nebeužgijančia žaizda!
Tuščia beskundžiasi krūtinė
Širdies sukruvinta malda!..

Širdele mano, suviliota
Ir apsiverkusi nesyk,
Išgirsk bent kartą sveiką protą,
Jo patarimo paklausyk?..

Jei patiko eilėraštis apie meilę - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Saulė ant bėgių

Paliekame
Rytmečio vygę
Su saule
Ant bėgių
Tuščių
Ir lekiam
Gyvenimo žygin
Pilni
Nuostabiausių
Vilčių.

Kažkur
Išsvajota mergele.
Kažkur
Paskutinė stotis.
O kibirkštys
Blyksi pro šalį
Ir gęsta
Tarsi praeitis.

Bet saulė
Jau vejasi
Šonais.
Kuris
Ją pralenksim?
Kuris?
Kažkas
Jau apleidžia
Vagoną
Ir amžiams
Užtrenkia
Duris.

Išsiskiriant
Širdį sudiegia:
Trumpam
Susitinkam
Jauni.
O vakaro saulė -
Ant bėgių
Kaip tikslas,
Kuriuo
Gyveni.

Taip noris
Gyventi pasauly,
Ilgėtis,
Į mylimą lėkt,
Skubėti
Nuo saulės
Į saulę
Skubėti
Ir
Jos nepasiekt.

Jei patiko eilėraštis apie meilę - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Rožė

AŠ NIEKAD nemačiau tiek kraujo suplūdusio
Nei žaizdoje, nei vakare prieš lietų,
Kaip neįteiktos rožės skruostuose ir lūpose,
Taip, rodos, imtų mano gėlą ir jai išlietų!

Vardadienis, kankinu rožę, gatvę ir vakarą,
Stebuklo laukiu, kurs įvykt negali:
Rieda rožės ilgesys kalinio ašara,
Širdis užgroja melancholišką plokštelę

Jei patiko eilėraštis apie meilę - palike'ink ir paspausk +1 ;)