Eilerasciai, poezija, proza, eiles

Kitas eilėraštis »

Žodžio mirtis

Šitą naktį mirė žodis Snarglius,
Įžeidimų armijos eilinis.
Ankstų rytą, pasikinkęs arklius,
Vežė jį bičiuliai į Žodyną.

Vežė Vėpla, Pienburnis ir Chamas,
O iš paskos bėgo trys Žiopliai…
Pakelėj stovėjo medžiai ramūs
Ir suglumę šliaužiojo ropliai.
Ten Žaltys Gyvatės klausinėjo:
- Gal išveš taip kada nors ir mus?
Žalčiu pavadintas aš girdėjau,
Įsižeidęs keliasi Žmogus.

Bet ar kaltas aš, jei Žmogui šauna
Nežmogum bičiulį pavadint?
Jei Žmogus mane žodžiu išspjauna,
Taikydamas artimo širdin?..

- Neišveš, – Gyvatė nuramino. -
Man bobutė aiškino, menu -
Mes, Miškinio armijos eiliniai,
Mus apgins Miškinis nuo žmonių…

Jei patiko eilėraštis apie draugus - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Vaikystės draugams

Kurgi jūs pradingot?
Kas dabar jus gano?
Kur jūs, stebuklingi,
Iš vaikystės mano?

Stebuklinga staltiese!..
Stebuklingas kilime!..
Kuom aš nusikaltęs?
Ak, už ką nemylimas?
Kur šunelis rudas?
Kur maža Pelenė,
Ta, kur aukso rūbais
Skraidė rūmų menėj?

Kurgi tu, medinis
Žirge juodbėrėli?
Kurgi jūs, švininiai
Šaunūs kareivėliai?..

…Staltiesė iširus…
Viralo lėkštelė…
Į pakrantę irias
Elgeta muselė.

Kilimas suplyšęs…
Pririštas prie stalo,
Skristi nesiryžta
Į spalvotą šalį.

Ir Pelenei šluota
Šiandien visas kraitis…
Ak, su kuom gi puotoj
Šoka karalaitis?

Kilpa smaugia Bitę… –
Stokite, kareiviai!
Atakuot jie bijo
Voro tinklą kreivą.

Argi jūs negirdit,
Kaip jinai kankinas?
Kas gi jūsų širdis
Karštas užrakino?..

…Užu rankos vedas
Kareivėlis vienas:
- Užrakino Metai –
Trisdešimt ir Vienas.

Jei patiko eilėraštis apie draugus - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Spjauki, drauguži, į viską!

Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba!
Švilpk, iki plikas esi!
Plunksnos užaugs, gal padaigos jau kyba:
Būsi kaip mulkiai visi.

Ko ta jaunystė kvaili nesapnuoja!
Plėšti dirvonus plačius?
Sėdi ant knygų, rimtai prakaituoja,
Takus užsimojus naujus!

Lauk, iki išmintį visą suprasi!
Laiko nedaugel praeis:
Šilta pastogę ir lizdą atrasi,
Žiovaudams girsies svečiais.

Metais iš grašių sermėgio nutukęs,
Vargšo drovėsies namų:
Pilvą išpūtęs, cigarą užrūkęs,
Juoksies iš savo sapnų.

Persų kilimais sau butą išklojęs,
Sėdęs į kėdę minkštai,
Vaišes skaitydamas, supdinsi kojas;
Mintys plezdens neaukštai.

Dieną prastūmęs, kaip Dievas beleido,
Teisiojo migsi sapnu;
Gal rūpestys koks ir sės tau ant veido,
Mažas tačiau kaip ir tu.

Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba!
Švilpk, iki plikas esi!
Plunksnos paaugs, juk padaigos jau kyba:
Būsi kaip mulkiai visi.

Jei patiko eilėraštis apie draugus - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Sapnas apie netikrą draugą

Sapnavau aš mišką –
Rinkome grybus
Ir sutikom mešką –
Ak, kas bus, kas bus?

Pranas į berželį ropščias –
Tupi ant šakelės.
Aš į tą šakelę – pokšt! –
Atmušiau galvelę.
Akyse sužybsi
Kibirkštys raudonos…
O meškutė šypsos
Kaip teta – maloniai.

Pasikrapščius ausį
Praną ji sugėdina –
Tas netikras draugas,
Ant šakos kur sėdi!

Rišas servetėlę,
Šaukštą pagalanda –
Pranas it paukštelis
Mirksi nusigandęs.

Kaip oželis šaukia:
- Ak, baisi diena! –
Aš esu jo draugas,
Bet šaka – viena.

O meška gauruota –
Gėdos nė trupučio –
Aš dar negaruoju,
O jinai jau pučia.

Ir gražiai mane pabarsto
Kiškio kopūstėliais, -
Ar nesi surūgęs kartais,
Mielas bernužėli?

Aš labai nemėgstu
Surūgusių vaikų… –
Išsitraukia lėkštę –
Darosi klaiku.

O beržely Pranas
Jau iš siaubo rūksta…
Laimei, sapnas mano
Ima ir nutrūksta…

Rytą Praną susitikęs
Kad kirtau per ausį! –
- Mielas Pranai, nesupyki,
Tu netikras draugas!

Jei patiko eilėraštis apie draugus - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Mano moksladraugiams

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;
Žemės išmintį gilią suprato;
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

Kaip tie mainos laikai! Rodos, vakar tai buvo,
Kad, nuo mokslo nuvargę, ant galo
Uždainuodavom Lietuva. Gerklės mums džiūvo,
Bet krūtinės garavo, nešalo.

Ko tada nesvajota! Ar ko nežadėta!
Kaip didvyriai tik laukėm karionės.
Pasišvęsti ir vargti už žemę mylėtą
Buvo obalsis mūsų kelionės.

O dabar? Nebe taip!.. Vyrai sveiko jau proto
Turi saliūnus aukštus! Ko reikia?!
Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto!
Viską sprendžia iš aukšto ir peikia!

Prie kreidos ir stalelio per naktį darbuojas;
Važinėjas po vaišes kaštanais;
Prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas,
Jį vadina „gudriai“ litvomanais.

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;
Žemės išmintį gilią suprato:
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo,
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

Jei patiko eilėraštis apie draugus - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Mano kaimas

Daug bičiulių mano kaime,
Daug daržų, apleistų sodų
Su pasvirusia tvora.
Ant - Drąsuolis, ten gi - Baimė,
Už Benaudžio rasi Godų
Jo kaimynas Daugnora

Ten toliau Plepys, Tylenis,
Kresnas Šulas, liaunas Lingė
Ten Verksmai, o ten Juokai
Ant - Šykštuolis, Melas senis,
Grūdas, Pelas ir gausingi
Bėdžiaus išmaldos vaikai

Veikiai padermės jų veisias
Ir jie kruopščias, vos paaugę -
Pikta uošvė kaip marti -
Teismas gynioja jų teises,
Pačios jos tik tiek ir smaugias,
Kad tvorelė per arti

Sunkiai, sunkiai verčias kaime
Vien dvi vargetos bevaikės,
Našlės: Laimė ir Tiesa -
Tai įvyko lyg savaime,
Nes todėl, kad savo laikės,
Minta jos pluta sausa

Joms gi teko sklypas blogas,
Ir jų dirvą, šiaip jau menką,
Plukia audros ir šiaurys -
Tad ir kiūra vargšų stogas,
Vargšių lūšnos dumba, slenka -
Švilpia vėjai pro duris

O kaimynams jos nerūpi
Jie brolystės jų nesiekia
Klausk - jie bruzda įžūliai
Ir tik lyžtelia palūpį,
Ir tik kramto savo riekę -
Dedas - esą negerai

Jei patiko eilėraštis apie draugus - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Laiškai

I

Skubėk, laiškeli, ten, kur širdelė
Sau apsirinko brangią vietelę!
Bėk prakalbėti, meilę laimėti,
Linksmybės saulei veide žibėti.

II

Taip malonu draugą mielą
Man bebūtų jausti arti,
Jam atverti savo sielą,
Nuo širdies žodelį tarti!..
Bet ar šaltas laiško žodis
Visą širdį beparodys?

III

Mano mieliausia
Širdelę klausė,
Ką atsakyti į šį laiškelį?
Ar žodį duoti?
Ar dar svyruoti?
Ar sau belaistyt rūtų darželį?
Oi, ne svyruoti,
Tik žodį duoti,
Karštai mylėti jauną bernelį
Ir jam užmauti aukso žiedelį!

IV

Skubėk, laiškeli, į tą šalelę,
Kur tankiai bėga mano širdelė,
Ir ne tiek grože žodžių tuščia
Prašnek į draugą siela slapčia!
Ir daugel, daugel, kas tik širdyje,
Tegul tarp mūsų vėlei atgyja!

V

Bėk, laiškeli, į kelionę,
Nešk, laiškeli baltas,
Draugui meilę ir guodonę,
Ir mintis nešaltas.
Bėk, prakalbink draugą seną
Iš jaunystės metų
Ir paklauski, kaip gyvena
Tarp vargų verpetų.

Jei patiko eilėraštis apie draugus - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Kvailas eilėraštis

Parašysiu eilėraštį kvailą,
Bus kvailesnis jisai už kitus.
Bet ir tokio, ir tokio man gaila,
Pagailėtum gal tokio ir tu?

Ir jisai baisiai nori gyventi
Šioj knygelėj, nors gal ir nevertas…
Jeigu skaito kas nors jį – jam šventė!
Deklamuoja – iš džiaugsmo jis verkia…
- Ar priimsit jį savo šeimynon? -
Aš eilėraščių klausiu kitų.
Ir atsakė visi jie: – Tegu,
Lai gyvena sau mielas kaimynas.

Na, bet ką pasakysi gi tu,
Kurs skaitai jį kaip tik šiuo metu, -
Jeigu leisi jam knygoj gyventi,
Bus ir man – kaip eilėraščiui – šventė.

Jei patiko eilėraštis apie draugus - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Elgetos giesmė

Kaip gluosnis žemei atiduoda
Iš saulės skolintus lapus,
Taip tu nulykytą aruodą
Dalyti ryžkis bent perpus

Nenuovokus šykštuolio delnas,
Jis nenujaučia širdimi,
Kad ir dalybos - tikras pelnas,
Nes duodamas tu daug imi,

Nes, bėręs broliams bent po saują,
Neužsigniauždamas riekės,
Tu sau užsėsi lauką naują,
Kur žiupsnį pėdas atmokės

Jei patiko eilėraštis apie draugus - palike'ink ir paspausk +1 ;)

Ėjo kiaulė į svečius

Ėjo kartą Kiaulė į svečius,
Kriuktelėjo: „Ė, kas bus, tas bus…” -
Mat ji spaudą skaitė ir žinojo,
Ką apie kiaules kiti galvoja.

Prikabino butelį prie šono -
Manė, jog tas rodo gerą toną,
Ir medalį švarko dešinėj, nes
Nusipelnius ji – nusipenėjus.

„Jeigu aš keliauju į svečius,
Juk išeitų šitaip, – Kiaulei dingteli, —
Kur nueisiu, ten svečiai ir bus,
Aš, matyt, ten būsiu šeimininkė.”

Šit įeina Kiaulė pro duris:
„Kur svečių, – teiraujas, – kambarys?
Palenda po sofa ir galvoja:
„Ar gerai, ar negerai svečiuojuos?

Ką su tais svečiais man padaryti? -
Gal visus pritiktų išvaikyti?
Ne, klausysiuos – galgi ten svečiai
Kalba apie Kiaulę negražiai?”

Kalbas jie, kas dedasi pasauly,
Bet galvoja Kiaulė patylom:
„Jeigu jau vis tiek esu aš Kiaulė,
Reik užlipt ant stalo keturiom”.

Kaip ji tarė, taip padarė, aišku, -
Dužo krištoliniai indai baikštūs,
Ir nuo stalo ėmė garsiai žviegt:
„Jauskitės visi čia kaip namie!”

Įsikibo Kiaulė į sietyną
Ir paleido vėlei kakarinę:
„Ar jūs matėt Kiaulę debesy? —
Jeigu nepatinka – lauk visi!”

Tyli ten visi, nesako nieko,
Susižvalgo tik, o Kiaulė žviegia:
„Baisiai esate nuobodūs, ponai!
Bus linksmiau tuoj. Kur fortepijonas?

Uždainuosiu – išbyrės langai!
Ak nėra? Na ką gi – teks, matyt,
Atsisveikint. Neliūdėkit – ryt
Grįšiu su daina ir su draugais…”

„Neblogai gal pasisvečiavau, -
Mąsto Kiaulė, – reiks užsukt dažniau,
Tik jei būtų linksmesni svečiai,
Tiek nereiktų vargintis pačiai…”

Jei patiko eilėraštis apie draugus - palike'ink ir paspausk +1 ;)