Gyvenimo mano saulutė jau leidžia
Kas kartą šešėlius ilgyn ir ilgyn;
Jausmai bekovodami pasilsio geidžia,
Kasdieną prie karsto slenku jau artyn.
Gal greitai ant amžino gyvasčio slenksčio
Lazdelę keleivio turėsiu padėt,
Bet geisčiau, kad dainas jaunystės įstengčiau
Paleisti pasaulėje pasižmonėt.
Vai, lėkite, dainos, iš vargo nupintos,
Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus!
Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas,
Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus!
Bet jeigu nerasit pasaulėje vietos
Ir jus neatjaustų viengenčių širdis,
O! tąsyk sugrįžkit, kur mano gul kietas
Rakstelis, kur gyvo netėmys akis.
Daugiaus nesiskirtumėm, mano dainelės,
Sesutės laimingų pasaulės dienų,
Sykiu pasilsėsim ramybės vietelėj
Po vėtrų, nelaimių, po žemės kovų.

Jei patiko eilėraštis apie mirtį - palike'ink ir paspausk +1 ;)