Ne mirksnio liepsnai tavo kanklės, broli!
Jų kerui skirta garbinti visatą,
Kur amžiai terpia į mįslingą ratą
Būties sodus ir žemės tyrų molį

Tu. gerbei rožę, gerbęs skurdžią žolę -
Nes kas iš lapo visą medį mato,
Tas, lašas buvęs, grįžta į verpetą
Ir mirksniu seiki gyvą amžių tolį

Tad suok, žyny, gyvybės sutartinę
Tiems, kas už mirksnio piūtės menką gniaužtą
Užburto amžių lobio išsigynė, -

Skelbk žemės viltį, vargo nepalaužtą,
Ilgos nakties sapnuotą saulės žinią -
Jei gaidystė artėja - aušta, aušta!

Jei patiko eilėraštis apie tevynę Lietuvą - palike'ink ir paspausk +1 ;)